Barzdoti iš lauko,
glotnūs ir šilti iš vidaus
langai languoto sijono.
Nuo šaligatvių ligi dykumų,
sergu nepataisoma romantika,
neišgydoma amnezija apie save ir kaulėtus pečius.
Prakiurusiais pirštais
baltesniuose lapuose
rašau, meldžiuosi ir vėl rašau.
Mano mantros nesirimuoja, bet šį kartą girdžiu
stenančias grindis -
ateina opiumo prekeivis,
pildantis ir pildomas.
Dievai jo nesiuntė, nebent frigidiškos nimfos
nuo sausiausių krantų.
Tyliu, meldžiuosi ir vėl tyliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą