Kitoks derlius

Vasaros pabaiga Linos Ūkyje atnešė šio to naujo pradžią... Tikiuosi, kad auginamas derlius bus gausus, „skanus“ ir sveikas, džiuginantis sielas.

Nors ant kojų jau žieminiai batai, prisimenu rudenį, kuris Linos Ūkyje prasidėjo kitaip nei visada ir buvo labai gražus. Jis taikiai ir šiltai apkabino vasaros nuglamonėtą žemę, nutilus vėjui, galėjai išgirsti kaip tyla nusineša mintis, jas vieną po kitos galėjai įsodinti į praskriejančius oro balionus ir paleisti klykauti lyg kregždėms danguje, nutolti, kol jų garsas teliktų mažais pyptelėjimais. Tada supranti, kaip gera negalvoti.

Žiema bus dar kitokia. Laukiame pasipuošę, viklėdamos sukneles...

Gražuolė vasara :)

Kaskart kitos, žavingas ruduo

Dar toks mėlynas dangus

Kai ilgiesi gėlių ir šokių

Kai artėja Kalėdos ir žaliuoti norisi labiausiai

Laikas puošti eglutes

Ir žinoma, suknelių muzika, kurią puikiausiai reprezentuoja Zooey Deschanel, t.y She & Him :)

ŽAISLAI

O buvo žiema...

Žiema šiais metais užtruko... Ir kas gi vasarą kalba apie žiemą?!. Linos Ūkyje kalba tie, kas žiemą miegojo :)
Ne visiems užteko kantrybės jos laukti, kai kuriems vos vos užteko, bet laukti stilingai - visada smagiau. Beje, surasti šiuos perliukus, tikrai nebuvo lengva, tad kaip sakoma, "roges reikia ruošti vasarą" - pasirūpinkite, kad sekanti žiema neprailgtų, būtų spalvingesnė bei smagesnė, nereiki visų vaivorykštės spalvų atiduoti "gay pride" žygeiviams - draugiškai pasidalinkime.

Kasdieniniams skaitymams: sekmadienis

Ištrauka iš Ajahn Brahm knygos "Atverk savo širdies duris"

Foto: from Facebook posted by GC Gabriela Cimpoaie

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus, apeigų metu tekdavo ištisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi „natūralias pagalvėles". Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių vargų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: „Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!"

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja „jauno vienuolio kančios" o vyresniuosius graužia „vyresniojo vienuolio kančios". Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate „viengungio kančias" į „vedusiojo kančias". Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame „vedusiojo žmogaus kančias" į „viengungio kančias". Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiems pinigų - pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: „neturtėlio kančios" į „turtuolio kančias". Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: „turtuolio kančios" į „neturtėlio kančias". Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

***
Istorija skirta ne tik sekmadieniui, bet sekma diena dažniausiai būna savaitės oazė, kurioje stabteli atsigerti vandens:) Pamaniau, kad labai verta dažniau apsistoti tokiose oazėse ir priminti sau apie tai, kas paskęsta ir prapuola kasdieniniuose vandens pursluose.  Jau senokai rankose nelaikiau adatos su siūlu (tikrai to ilgiuosi), gal dėl to, atsirado tokių kasdieninių skaitymų poreikis. Šiandieninį gavau, o ne pati atradau. Tai tik viena iš daugybės istorijų iš britų kilmės budistų vienuolio Ajahnas Brahmas knygos (Mindaugo Peleckio recenzija).

La loba

O jei la loba prabiltų...

Neretai gali būti sunku išskirti visus dvasinius aspektus, ypač jei kai kurios tendencijos bei impulsai mums atrodo nepriimtini, atstumiantys. Pamilti nepatrauklius savo pačių bruožus - tai tikras išbandymas, nė kiek ne menkesnis už mitų herojų atliktus žygdarbius. 

Kartais baiminamės, jog daugelio dvasinių aspektų buvimas mumyse gali pasirodyti besąs psichinės ligos požymis. Taip, dvasios ligoniai irgi junta savyje daugelį atskirų asmenybių, su kuriomis jie arba gyvai tapatinasi, arba aršiai kovoja; tuo tarpu visiškai sveikas žmogus reaguoja į savo viduje esančias skirtingas asmenybes ramiai ir protingai. Tikslingai jas panaudodamas, žmogus dvasiškai turtėja ir klesti.

(Estes, Clarissa Pinkola. "Bėgančios su vilkais", 554p.)

Tokia yra susitelkimo ir kūrybos prigimtis. Jeigu pametėte savo tikslą, nesiblaškykite, o tūnokite ramiai. Paimkite į glėbį idėją ir švelniai, iš lengvo ją sūpuokite. Dalį jos pasilikite, o kitą dalį išmeskite - ir pamatysite, ji pati atsinaujins. Nieko daugiau nereikia daryti.

(Estes, Clarissa Pinkola. "Bėgančios su vilkais", 430p.)

... vienatvės prasmė - būti tik su savimi, išgyventi savo vientisumą, pajusti būties pilnatvę. Tai puikus vaistas nuo išsekimo...

(Estes, Clarissa Pinkola. "Bėgančios su vilkais", 377p.)

Iš meilės nesutiktiems vilkams ir...:

Sia

Oh land